Scroll to top

Laimėta byla. Kai nuosavybės teisės yra pažeidžiamos valstybės

Kontoros advokatas Paulius Alšauskas dalinasi savo kliento istorija, kurioje buvo pažeistos nuosavybės teisės. Teismo procesas truko ilgiau nei tris metus, o viena iš ginčo šalių tapo mūsų valstybė. Istoriją skaitykite paties advokato žodžiais:

Sveiki, norėčiau pasidalinti neseniai pasibaigusia bet itin ilgai užsitęsusia teisine istorija. Viešinu ją todėl, kad manau, jog atspindėta situacija gali būti aktuali ne vienam žmogui atsidūrusiame panašioje teisinėje duobėje, kai yra ignoruojamos elementarios nuosavybės teisės.

Konkrečiu atveju sunkiai savo mastu suvokiamas valstybinių institucijų aparatas įsuko asmenį į biurokratizmo karuselę, kurioje valdžios organų nesusikalbėjimas tarpusavyje (ar nenoras susikalbėti), konstitucinę žmogaus teisę, į asmens nuosavybės neliečiamumą ignoravo daugiau kaip du dešimtmečius ir tiktai po daugiau nei tris metus užtrukusio teisminio proceso buvo padėtas galutinis taškas ilgoje nesusipratimų virtinėje.

Reikalaujamos procedūros užtruko beveik 20 metų.

Situacija atrodytų paprasta. Mano atstovautam klientui, dar gūdžiu sovietmečiu darbovietė suteikė nedidelį žemės lopinėlį Šventojoje vasarnamiui pasistatyti, kas ir buvo padaryta. Atkūrus nepriklausomybę prasidėjo visuotinė nekilnojamojo turto privatizacija iš ko sekė, kad ir šios istorijos herojus nusprendė jam paskirtą žemės sklypą privatizuoti. Pasinaudodamas nustatyta tvarka kreipėsi į tuometinę Palangos miesto valdybą, pateikė prašymą žemės išpirkimui, sumokėjo už žemę paskaičiuotą kainą ir gavo atsakingos institucijos sprendimą perduoti jam nuosavybės teisę į valdomą žemės sklypą. Vėliau, kai sklypo savininkas, kreipėsi dėl sklypo nuosavybės teisės įregistravimo, jam buvo nurodyta, kad prieš pateikiant duomenis įregistruoti turi būti parengtas norimo registruoti sklypo detalusis planas. Žmogus kreipėsi į matininkus dėl sklypo plano parengimo, sumokėjo nemažas pinigų sumas, tačiau parengtą sklypo planą atsakingos institucijos derinti atsisakė, motyvuodamos, kad nėra parengtas teritorijos detalusis planas, o dėl to negali būti derinami ir atskirų sklypų planai. Galiausiai teritorijos detalusis planas ir sklypo planas buvo parengti asmeninėmis suinteresuoto žmogaus lėšomis nuo procedūros pradžios praėjus beveik 20 metų, per kuriuos pastoviai buvo reikalaujama atlikti vienokius ar kitokius veiksmus, pagal nuolat besikeičiančius teisės aktus. Galiausiai  – 2014 metais  sklypo planas buvo suderintas, todėl atrodė, kad nuosavybės teisei į sklypą registruoti apribojimų nebėra. Atrodytų viskas pakankamai paprasta ir logiška, bet kaip parodė tolimesni šios istorijos vingiai logikos mūsų valstybinių institucijų sprendimuose mažai. Įdomumo dėlei reikėtų paminėti, kad sklypo plotas dėl kurio kilo šis ginčas yra mažesnis nei 3 arai.

 

Nuosavybės teisės

Pateikus nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus ir sklypo planą registruoti,  iš VĮ Registrų centro buvo gautas atsakymas, kad pagal pateiktus duomenis, suinteresuotam asmeniui kaip ir priklausęs žemės sklypas yra „sėkmingai“ įregistruotas valstybės vardu. Aišku nedelsiant buvo kreiptasi į instituciją, kad padaryta klaida būtų ištaisyta, tačiau pasirodo, kad anokia čia klaida, o norint registruoti nuosavybės teisę į žemės sklypą, jos savininkui reikia sumokėti sklypo rinkos kainą, negana to, dar ir pačiam susimokėti už žemės sklypo vertinimą (kitaip tariant – žemę nusipirkti dar kartą, pagal šiuo metu esančias kainas).

Sprendimas atrodytų nelogiškas, juk už sklypą jo kaina kartą jau buvo sumokėta, tačiau, kaip jau minėjau logikos dėsniai valdžios institucijoms negalioja, arba galioja itin lanksčiai ir tik tam tikrais atvejais, todėl tolimesnis ginčo sprendimas persikėlė į teismą.

Atsakovo pozicija: sumokėjo, bet neįgijo nuosavybės teisės.

Atsakovo poziciją byloje užėmusi Nacionalinė žemės tarnyba prie LR Žemės ūkio ministerijos, laikėsi nuostatos, kad ieškovas nuosavybės teisės į žemės sklypą sumokėdamas jo kainą neįgijo, todėl sklypas pagrįstai nebuvo registruotas jo vardu. Savo argumentus NŽT grindė tuo, kad pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus išpirkimas įmanomas tik atlikus individualų turto (žemės sklypo) vertinimą ir antrą kartą sumokėjus valstybei turto vertinime nurodytą rinkos kainą. Nepaisant aplinkybės, kad pirmosios instancijos teismas visiškai tenkino ieškovo reikalavimą ir žemės pirkimo sandorį pripažino įvykusiu, NŽT nuolat skundė visus ieškovui palankius teismo sprendimus, kol išvis pakeitė savo poziciją, galiausiai, bandydama įrodinėti, kad ginčo sklypas ieškovui išvis negalėjo būti suteiktas o vėliau parduotas, tokiu pagrindu sandoris negali būti laikomas įvykusiu. Nurodomų skundų pasekoje, visų instancijų teismuose šioje byloje buvo priimti 8 atskiri procesiniai sprendimai. Beje, teismai vienareikšmiškai pasisakė ieškovo naudai.

Lemiamas sprendimas – apeliaciniame teisme.

Galiausiai lemiamas sprendimas buvo priimtas, antrą kartą bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje, apeliaciniam teismui konstatavus, kad ieškovo žemės sklypas galėjo būti privatizuotas, taip pat byloje esantys įrodymai  patvirtina sandorio šalių – Palangos miesto valdybos ketinimą parduoti ir ieškovo ketinimą pirkti ginčo žemės sklypą. Teismas nenustatė pagrindo konstatuoti, kad žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas galėjo prieštarauti imperatyvioms įstatymo normoms, kaip tai teigė NŽT.

Taigi daugiau kaip po 20 teisinio netikrumo metų šioje byloje kaip ir padėtas galutinis taškas, tačiau šios istorijos moralas, manau aktualus daugeliui žmonių, manančių, kad jų atžvilgiu valdžios institucijų priimti sprendimai, galimai pažeidžia jų teisėtus interesus. Aptarta situacija parodo, kad institucijų bukagalviškumas, gali būti nugalimas teisinėm priemonėm. Šioje istorijoje lieka tik vienas atviras klausimas, kam tarnauja ir kieno interesus gina valdžios institucijos.

112 comments

  1. no deposit bonus win real money online casino for free https://trust-online-casino.com/

Post a Comment